Jungtinių Tautų pabėgėlių reikalų agentūros (UNHCR) vadovas ragina Saugumo Tarybą imtis rimtų priemonių spręsti rekordinio masto priverstinės migracijos problemą

Filippo Grandi pabrėžia, kad įveikti nepaprastai plačiai paplitusį neigiamą nusistatymą prieš pabėgėlius ir migrantus yra įmanoma.

NIUJORKAS. Jungtinių Tautų vyriausiasis pabėgėlių reikalų komisaras Filippo Grandi šiandien Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos posėdyje priminė tarptautiniams lyderiams, kad, išaugus viešam priešiškumui pabėgėliams ir migrantams, lyderiams tenka itin svarbus vaidmuo siekiant skubiai surasti nemažėjančių priverstinės migracijos krizių pasaulyje sprendimą.

Sakydamas kalbą Niujorke posėdžiaujančiai Jungtinių Tautų Saugumo Tarybai F. Grandi įvardijo, kaip reikėtų žvelgti į daugybę pasaulyje iškilusių krizių.

„Mano nuomone, sakyti, kad tai yra neįveikiama visuotinė krizė… yra klaida, – teigia F. Grandi. – Pasitelkiant politinę valią, kuriai jūs čia atstovaujate aukščiausiu lygiu, ir geresnes reagavimo priemones, įtvirtintas gruodžio mėnesį Generalinės Asamblėjos priimtame Pasauliniame susitarime dėl pabėgėlių, įveikti šias krizes yra įmanoma ir reikia skubėti, o jums, kaip Saugumo Tarybai, tenka itin svarbus vaidmuo.“

Nepaprastai daug – daugiau kaip 68,5 mln. – žmonių visame pasaulyje yra priversti palikti namus. Jų tarpe – beveik 25,4 mln. pabėgėlių, o iš jų daugiau kaip pusė yra jaunesni nei 18 metų. Dauguma pabėgėlių glaudžiasi besivystančiose šalyse.

„85 proc. pasaulio pabėgėlių glaudžiasi vargingose ar vidutinių pajamų šalyse. Būtent tai ir yra krizė.“

UNHCR vadovas išsakė tris raginimus Saugumo Tarybos narėms. Pirma, jis primygtinai paragino Saugumo Tarybą bendradarbiauti, kad būtų šalinamos taikos ir saugumo problemos – esminės krizių priežastys.

„Iš beveik 70 mln. žmonių, kurie yra pabėgėliai ar buvo priversti persikelti savo šalies viduje, dauguma bėga nuo karinių konfliktų, – pažymėjo F. Grandi. – Jei konfliktų būtų išvengta arba jie būtų išspręsti, dauguma pabėgėlių srautų išnyktų. Tačiau žvelgdami iš savo dabartinės padėties, matome, kad požiūris į taikos užtikrinimą yra labai fragmentiškas, o taikos stiprinimo veiksmai – visiškai nepakankami.“

Jis paminėjo augantį smurtą Libijoje – joje pavojus iškilęs visiems civiliams, ir išreiškė ypač didelį susirūpinimą dėl pabėgėlių ir migrantų, įstrigusių kovų teritorijose esančiuose sulaikymo centruose.

Vėliau F. Grandi pranešė, kad šiandien UNHCR pavyko iš Ain Zaros sulaikymo centro Pietų Tripolyje daugiau kaip 150 žmonių perkelti  į UNHCR suburiamąjį ir išvykimo centrą netoliese esančioje saugioje zonoje.

F. Grandi taip pat paragino šalis nares daugiau remti pabėgėlius priimančias valstybes. „85 proc. pasaulio pabėgėlių glaudžiasi vargingose ar vidutinių pajamų šalyse. Būtent tai ir yra krizė. Būtina padidinti paramą, – teigia jis. – Šių šalių svetingumas negali būti laikomas savaime suprantamu dalyku.“

Jungtinių Tautų pabėgėlių reikalų agentūros (UNHCR) vadovas pabrėžė neįtikėtiną Lotynų Amerikos šalių solidarumą susidūrus su 3,4 mln. Venesuelos gyventojų srautu į 15 regiono šalių, pvz., Kolumbiją, Peru, Ekvadorą ir Braziliją.

„Mūsų prašymas padėti spręsti humanitarines krizes tame regione buvo vienas iš mažiausiai lėšų gavusių visame pasaulyje, – nurodė F. Grandi. – Atsisakę [paremti tas šalis] paliksime tų šalių vyriausybes vienas su jų sunkumais.“

„Juk visi turi lygiai tokią pačią teisę nuspręsti negrįžti“.

Jis pridūrė, kad Pasaulinis susitarimas dėl pabėgėlių (nauja tarptautinė sistema, dėl kurios šalys narės susitarė praėjusį gruodį) užtikrins, kad būtų dalijamasi atsakomybe už paramą tiems, kurie priversti bėgti nuo konfliktų ir persekiojimo, ir pabėgėlius priimančioms bendruomenėms.

F. Grandi taip pat paragino Saugumo Tarybos nares bendradarbiauti, kad būtų pašalintos kliūtys žmonėms saugiai ir oriai savo noru grįžti į kilmės šalį.

„Mums vis didesnį iššūkį kelia vienas tipiškas scenarijus, kai taika nėra visiškai užtikrinama, – pareiškė jis. – Labai dažnai tai reiškia, kad pabėgėliai verčiami grįžti toli gražu ne idealiomis sąlygomis.“

„Mes manome, kad žmonės turi teisę grįžti, – sako F. Grandi. – Bet visi turi lygiai tokią pačią teisę nuspręsti negrįžti“.

Jis paminėjo, kad beveik šeši milijonai Sirijos pabėgėlių norėtų grįžti namo, bet daugelis žmonių delsia dėl įvairių sunkumų – dėl būsto, darbo ir saugumo, taip pat dėl nuosavybės ir dokumentų problemų.

„Reikia, kad UNHCR ir Jungtinių Tautų darbuotojai galėtų patekti į vietoves, į kurias žmonės grįžta, kad galėtume atkurti be galo svarbų pasitikėjimą, kurio reikia, kad jie galėtų priimti tokį labai sunkų sprendimą,“ – pridūrė F. Grandi.

F. Grandi taip pat paminėjo Mianmarą – ten grįžti neįmanoma, nebent būtų užtikrintos saugios ir orios grįžimo sąlygos, ypač atsižvelgiant į tebesitęsiančias saugumo problemas šiaurinėje Rachinų valstijos dalyje.

Pritardamos F. Grandi pastaboms, Saugumo Tarybos narės išreiškė didelį susirūpinimą dėl rekordinio masto pasaulinės priverstinės migracijos srautų ir dar kartą įsipareigojo remti krizėje atsidūrusius žmones ir šalis. Jos pripažino, kad priverstinė migracija yra susijusi su konfliktais ir kad būtina drauge dėti pastangas pašalinti esmines konfliktų priežastis.

Kai kurios šalys narės išreiškė viltį, kad priimtas Pasaulinis susitarimas dėl pabėgėlių duos naują postūmį tarptautiniam bendradarbiavimui siekiant spręsti priverstinės migracijos problemą ir paskatins naujus plėtros ir privačiojo sektorių subjektus prisijungti prie šios veiklos. Daugelis šalių taip pat pritarė F. Grandi pabrėžtai minčiai, kad žmonės turi teisę būti gerai informuoti ir oriai grįžti savo noru.