Daug iškentėjusi mažylė saugiame pagyvenusios suomės glėbyje

Mažoje pietvakarių Suomijos saloje Azaldeenas ir jo dukrelė, po šeimos tragedijos priversti bėgti iš Bagdado, pradeda naują gyvenimą.

© Max-Michel Kolijn

Diana atvyko į  Suomiją 2015 m. spalį, kai jai tebuvo dveji. Jai sunku susitaikyti su motinos pagrobimu ir dingimu gimtajame mieste Bagdade. Paniškai bijodama visko, kas nauja ir nepažįstama, įsikabinusi į tėvą, Azaldeeną Kadhemą, besistengiantį įveikti savo kančias ir sielvartą.

34 m. Azaldeenas pasakoja, kad Irake nesaugu auginti vaiką. Jis prisimena: „Mes visą laiką bijojome. Diana taikos Irake nepamatys.“

Azaldeenas ir Diana – vieni iš 100 pabėgėlių, atradusių naujus namus mažoje Nagu salų bendruomenėje Suomijos pietvakarių salyne.

Aštuoniasdešimtmetė Mona Hemmer priglaudė juos savo namuose, tapo močiute Dianai ir padėjo jai atrasti tvirtesnę žemę po kojomis.

O dabar trejų metų Diana tiesiog žydi. „Ji nepaprastai greitai išaugo: labai neramus vaikas virto bendraujančia ir linksma mergaite,“ – pasakoja Mona. – „Jos laukia tikrai šviesi ateitis.“

Naujieji Dianos namai Nagu yra švediškai kalbančiame Suomijos regione, kuris vasarą būna tikras ramybės rojus keliems tūkstančiams poilsiautojų. Ne sezono metu jame nuolat gyvena apie 1 500 žmonių.

„Jos laukia tikrai šviesi ateitis.“

Mona saloje įsikūrė prieš 17 metų ir gyvena kartu su draugu Kajumi. Nuo pat pradžių, kai tik bendruomenė sužinojo, kad priims 100 pabėgėlių, Mona norėjo padėti pabėgėliams pasijausti kaip namie.

Mona priklauso kultūrinei draugijai, stengiasi, kad saloje vyktų koncertai ir parodos, ir yra aktyvi bei gerbiama bendruomenės narė. Kai gyventojai sužinojo apie planuojamą pabėgėlių atvykimą, jie greitai pradėjo ruoštis.

„Kai kurie žmonės nerimavo, kaip pabėgėliai paveiks mūsų mažą bendruomenę”, – pasakoja Mona. – „Bet daugumai mūsų buvo smalsu. Nagu gyventojai pripratę prie keliautojų, žvejų – jiems įdomios nežinomos,  kitokios kultūros. Užuot užsisklendę su savo baimėmis, nusprendėme priimti šeimas ir vaikus kaip svečius.

Priimti pabėgėlius – tai ne organizuoti daug keistų, tik jiems skirtų renginių. Visų pirma tai – užtikrinti, kad jie pasijaustų laukiami dalyvauti įprastame vietos bendruomenės gyvenime.“

Mona ir jos draugas Kajus (dešinėje) nusprendė tapti Dianos seneliais. © UNHCR/Max-Michel Kolijn

 

Susibūrusi grupelė ėmėsi veiksmų, kad pabėgėliai būtų įtraukti į bendruomenės veiklą ir kviečiami joje dalyvauti.

Jie susitarė su vykdomų kursų ir klubų organizatoriais, kad meno pamokos būtų pritaikytos šeimoms su vaikais ir pabėgėliai būtų pakviesti prisijungti prie sveikatingumo, mezgimo pamokų ir futbolo komandų, o jaunimas būtų kviečiamas į vakarėlius ir su jais būtų bendraujama. Pabėgėliai Nagu greitai susirado draugų.

„Netrukus jie susipažino su kai kuriais mūsų kaimynais daug geriau nei mes patys“, – sako Mona. – „Dabar mes mokomės iš jų. Jie suartino Nagu bendruomenės gyventojus.“

Azaldeenas išsyk prisirišo prie Monos ir pradėjo ją vadinti  mama. Kai jis pradėjo lankyti suomių kalbos pamokas kartą per savaitę netoliese esančiame Turku mieste, Mona pasisiūlė rūpintis Diana, ir vaikas netrukus priėmė ją kaip tikrą močiutę. Suomijos visuomenėje vaikai dažnai praleidžia vieną kitą dieną per savaitę su savo seneliais.

Diana lanko arklį kaimyno arklidėje. © UNHCR/Max-Michel Kolijn

„Pabėgėliai suartino Nagu bendruomenės gyventojus.“

Dianai buvo užtikrinta rami aplinka Monos namuose, kur ji gali pailsėti, pažaisti su šunimi, aplankyti arklį kaimyno arklidėje ir jaustis kaip mylima anūkė.

„Mano anūkai jau suaugę, todėl man labai smagu susipažinti su Diana“, – sako Mona. – „Mes įpratome būti kartu ir Diana čia jaučiasi saugiai.“

Azaldeenas ir Diana gavo pabėgėlių statusą bei leidimus gyventi Suomijoje, tad Azaldeenas nusprendė likti Nagu ir mokytis suomių kalbos, nors daug kitų pabėgėlių nusprendė persikelti į didesnius miestus.

„Nenoriu, kad Dianai tektų vėl kraustytis: juk mes čia radome šeimą“, – sako jis. – „Mona ir kiti Nagu gyventojai – mano šeima.

Nagu žmonės geri ir mylintys. Dabar čia mūsų namai“.