Nuo vilties iki nestabilumo: drastiškas paramos mažinimas pabėgėliams kelia bado, nesaugumo ir net mirčių riziką

Šis straipsnis buvo paskelbtas lrt.lt 2025 m. gegužės 22 d.

Įsivaizduokite apleistą Afrikos pasienio teritoriją. Kur pažvelgsi – visur tvyro raudonos dulkės, tokios smulkios, kad įsiskverbia visur. Įsivaizduokite virtinę čia atvykusių žmonių tuščiomis rankomis, išsekusių po kelių dienų kelionės pėsčiomis, gelbėjantis nuo neišvengiamos mirties. Vienas senolis remiasi į sudilusią lazdą, moteris nešasi vaiką, pasisodinusi ant klubo, o ant galvos – maišą su daiktais.

Paprastai čia jų jau lauktų UNHCR – Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūra. Mes įrengtume šulinį, kad žmonės turėtų geriamo vandens, pastatytume palapines, kad būtų kur prisiglausti, dalintume užkandžių visiems nevalgiusiems jau kelias dienas, suteiktume medicininę pagalbą, pasirūpintume kenčiančiais nuo žaizdų ir infekcijų, o savanoriai su mėlynomis liemenėmis pasirūpintų vienais be tėvų atvykusiais vaikais ir nusilpusiais senoliais.

Prisijungiau prie UNHCR po to, kai savo akimis turėjau galimybę stebėti jų darbą vienoje Afrikos pabėgėlių stovykloje. Mačiau atvykusius žmones, išsekusius ir badaujančius, kuriems buvo suteikta maisto, pastogė ir, svarbiausia – viltis. Vėliau mačiau, kaip šios organizacijos darbuotojai karo draskomuose Balkanuose derėjosi dėl saugaus koridoriaus iš savo namų apgultose teritorijose priverstiems bėgti žmonėms.

Chaose UNHCR kuria tvarką.

Beviltiškose situacijose mes esame tie, kurie pasirodo pirmieji ir primena, jog kažkur – galbūt Vilniuje ar Kaune – yra žmonių, kuriems rūpi.

Palikusi žurnalistiką, prisijungiau prie humanitarinę pagalbą teikiančios bendruomenės. Taip pasielgiau todėl, kad tvirtai tikėjau UNHCR – Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūros – unikaliu darbu: teikti gyvybiškai svarbią pagalbą ir tuo pat metu rūpintis žmonių saugumu pačiose pažeidžiamiausiose situacijose.

Mano tikėjimas tik dar labiau sustiprėjo. Šiandieniniame pasaulyje, kuriame viskas tarpusavyje susiję, tai, ką darome Sudane ar Sirijoje, turi tiesioginį poveikį Europai – taip pat ir Lietuvai – bei Jungtinėms Valstijoms ir Azijai, kalbant apie žmonių ir prekių judėjimą bei mūsų visų bendrą saugumą.

Tačiau šiuo metu susiduriame su beprecedente grėsme. Dėl drastiškai mažėjančio pasaulinio finansavimo humanitarinėms reikmėms, UNHCR darbas tampa vis labiau apribotas. Jau šiemet gali tekti gerokai sumažinti veiklos mastą – iki trečdalio visų agentūros pajėgumų. Tai turės pražūtingų pasekmių milijonams žmonių.

UNHCR buvo įkurta dar rusenant Antrojo pasaulinio karo griuvėsiams su viltimi, kad nepaisant susipriešinimo, žmonės sugebės pasirūpinti vieni kitais. Ir daugybę dešimtmečių mes tai darėme.

Pasaulinės humanitarinės pagalbos mažinimo pasekmės milijonams nuo karo ir konfliktų bėgančių žmonių yra dramatiškos: jiems netrukus ims trūkti (arba jau trūksta) būtiniausių vaistų, pastogės, maisto, švaraus vandens, teisinės ir psichosocialinės pagalbos, įskaitant pagalbą vaikams, nukentėjusiems nuo seksualinio smurto bei prekybos žmonėmis aukoms.

Tai ne tik finansavimo trūkumas – tai atsakomybės krizė. Empatijos krizė. Neveiklumo kaina – nestabilumas, žmonių kančios ir prarasta ateitis.

Aš taip pat noriu atkreipti dėmesį į kai kuriuos paplitusius klaidingus įsitikinimus apie pasaulinės humanitarinės pagalbos teikimą. Daugiau kaip 90 proc. mūsų darbuotojų dirba priešakinėse konfliktų linijose. Mes dirbame vietoje ir padedame žmonėms, priverstiems bėgti, kai ginčai lieka neišspręsti. Reaguojame į ekstremalias situacijas, kurių skaičius – didesnis nei bet kada anksčiau – vien pernai reagavome į 43 ekstremalias situacijas, susijusias su pabėgėliais. Svarbu nepamiršti, kad dauguma pabėgėlių nori likti netoli namų. Tačiau jei negalime jiems padėti ten, kur jie yra, jie, suprantama, keliaus toliau.

Nors nacionalinis saugumas dažnai suvokiamas kaip sienų apsauga, tikrasis saugumas prasideda daug anksčiau – nuo pastangų kurti stabilesnį pasaulį. Investicijos į humanitarinę pagalbą padeda užkirsti kelią tokioms sąlygoms, kurios skatina nestabilumą ir vietos konfliktus: mažina nelygybę ir radikalizaciją, stiprina ekonomiką, remia bendruomenes ir puoselėja tarptautinį geranoriškumą. Esame pasaulio civilinės gynybos mechanizmo dalis.

Daugelis žmonių galbūt nesuvokia, koks neįtikėtinai sudėtingas gali būti humanitarinis darbas. Įsivaizduokite, kad bandote suteikti pagalbą 100 000 žmonių, kurie ką tik kirto atokią pasienio teritoriją – vietą, kurioje nėra nei kelių, nei pastatų, nei elektros ir kurią galima pasiekti tik pėsčiomis arba oru.

Darbui konfliktų zonose ar valdant humanitarines krizes reikalingi kvalifikuoti ir drąsūs darbuotojai, turintys specifinių žinių. Mūsų darbuotojai yra vaikų teisių apsaugos specialistai, socialiniai darbuotojai, psichologai, gydytojai, inžinieriai, mokslininkai ir logistikos specialistai.

JT logistikos sistema buvo kuriama ilgus metus ir gerokai pranoksta privataus sektoriaus bei valstybių galimybes pasiekti tuos, kuriems reikia pagalbos. Turime humanitarinės pagalbos sunkvežimių, lėktuvų ir sandėlių arsenalą, kurį galima dislokuoti bet kur. Kai ištinka nauja krizė, mes jau esame pakeliui, kad padėtume. Nepaisant to, ne visuomet, net ir geriausiais laikais, galime padaryti viską, ką norėtume padaryti. Tačiau iki šiol visada galėjome padaryti bent minimumą. Gelbėti gyvybes. Suteikti viltį ir stabilumo sudėtingose situacijose.

Tai darėme ne kartą, įveikdami politines audras, bendradarbiaudami su vietos organizacijomis ir dirbdami kartu su priimančiomis bendruomenėmis. Jei mums trūks lėšų, visa struktūra sunyks kartu su politiniu kapitalu ir ankstesnių investicijų subrandintais vaisiais.

JT pradėjau dirbti prieš daugiau nei 20 metų, kuriuos praleidau dulkėtose, atokiose vietose. Tvirtai tikiu, kad ir toliau turime ištiesti pagalbos ranką ir palengvinti kančias tiems, kuriuos galime pasiekti. Kai vienas donoras atsitraukia, kiti turi žengti į priekį. Esame pasiryžę būti veiksmingesni, skaidresni ir efektyvesni, bet to negalime padaryti be pakankamo finansavimo.

Jei norime saugesnio pasaulio, turime žvelgti plačiau, ne vien tik į karinę gynybą, bet ir ieškoti pagrindinių konfliktų priežasčių ir sprendimų, kuriais galime sumažinti jų sukeltas kančias. Vienas iš tokių sprendimų yra Jungtinės Tautos.