Annika Sandlund. Faktai aiškūs: pasisakyti už JT – tai pasisakyti už pasaulio stabilumą

Šis straipsnis buvo paskelbtas lrt.lt 2025 m. rugsėjo 25 d.

Tokie faktai pateikiami naujoje ataskaitoje, kurią ką tik paskelbė mano organizacija – JT pabėgėlių agentūra (UNHCR). Šie skaičiai stulbinantys ir jie didėja jau dešimtus metus iš eilės, o humanitarinės pagalbos lėšos, skirtos bėgti priverstiems žmonėms paremti, drastiškai mažinamos.

Šiuo metu Europoje vyraujantys naujienų reportažai ir politiniai naratyvai gali sudaryti įspūdį, kad dauguma perkeltųjų asmenų atvyksta į Europą. Taip nėra.

Mitas ir faktai

Mintis, kad Europa yra pagrindinis pabėgėlių kelionės tikslas, yra mitas, kuris – žalingas. Tai iškreipia visuomenės supratimą, mažina empatiją tiems, kuriems labiausiai reikia pagalbos, ir nukreipia dėmesį nuo regionų, susiduriančių su didžiausiomis gyventojų perkėlimo krizėmis.

Didžioji dauguma priverstinai perkeltųjų asmenų net nekerta sienos. Šešiasdešimt procentų iš jų lieka perkeltaisiais asmenimis savo šalyje. Beveik septyniasdešimt procentų pabėgusiųjų lieka kaimyninėse šalyse. Dauguma priverstinai perkeltųjų asmenų nori likti kuo arčiau namų, tikėdamiesi vieną dieną į juos sugrįžti.

Tai taip pat reiškia, kad kai kuriose skurdžiausiose pasaulio šalyse apsistoja beveik trys ketvirtadaliai visų pasaulio pabėgėlių. Visiškai įmanoma išlaikyti patikimą prieglobsčio sistemą Šiaurės šalyse ir kartu remti pabėgėlius ir šalis, kurioms tenka didžiausia našta. Šiandien kartu su mažėjančia pagalba susiduriame su empatijos krize, kai baimė, o ne faktai nulemia politiką ir viešąjį naratyvą.

„Kitos“ JT

Humanitarinis sektorius patiria pasaulinę finansavimo krizę. Ją lemia besikeičiantys nacionaliniai prioritetai, didėjantis nesaugumas pasaulyje ir nepakankamas JT vaidmens, funkcijų ir poveikio supratimas.

Žinau, kad Lietuvos viešuosiuose debatuose pasigirsta balsų, teigiančių, kad JT yra neveiksnios. Tačiau jie neatsižvelgia į tai, kad JT yra kur kas daugiau nei valstybių narių Saugumo Taryboje priimti sprendimai ar jų nebuvimas.

Jungtinės Tautos yra didžiulė ir įvairialypė organizacija, o daugelį svarbiausių veiksmų atlieka jos operatyviniai padaliniai, pavyzdžiui, vietoje veikiančios agentūros, tokios kaip UNHCR.

Mūsų dalyvavimas ir darbas gelbstint gyvybes konkrečiose vietose, šalyse ir regionuose, kurie stipriai nukentėjo nuo konfliktų ir plataus masto priverstinio perkėlimo, padeda užkirsti kelią sąlygoms, kurios skatina asmenų perkėlimą: smurtui, skurdui, nelygybei, radikalizacijai ir klimato iššūkiams. Tai taip pat padeda stabilizuoti žmonių judėjimą.

Mūsų atliekamas darbas yra platesnės tarptautinės saugumo struktūros dalis. Mes jau ilgai esame prie valstybių sienų, stovyklose, autobusuose, vežančiuose pabėgėlius namo, taip pat statome prieglaudas vaikams ir traumuotiems žmonėms ten, kur jų dar nebuvo. Kas nutiktų, jei mūsų ten nebūtų?

Tai faktas, kuris beveik neminimas šiandieninėse diskusijose apie gynybą ir tarptautinę pagalbą. Tačiau mūsų gebėjimas padėti priverstinai perkeltiems asmenims ir juos apsaugoti yra stiprus tiek, kiek stiprus yra valstybių narių įsipareigojimas.

Tai, ką darome Sudane ar Sirijoje, ne tik gelbsti gyvybes. Tai taip pat atsispindi Lietuvoje ir formuoja stabilumą čia, mūsų politikoje, ekonomikoje ir saugumo jausme. Nors nacionalinis saugumas dažnai suvokiamas kaip sienų kontrolė, tikrasis saugumas prasideda daug anksčiau, šalinant pagrindines konfliktų priežastis ir remiant stabilizuojantį humanitarinės pagalbos vaidmenį.

Skirtumas tarp gyvybės ir mirties

Tačiau mūsų gyvybes gelbstinčiam darbui ir pastangoms stabilizuoti bendruomenes iškilo rimta grėsmė. Nors nuo 2015 m. priverstinai perkeltųjų asmenų skaičius padvigubėjo, UNHCR biudžetas sumažėjo iki 2015 m. lygio. Dėl to buvome priversti trečdaliu sumažinti savo veiklą ir atleisti 3 500 specializuotų kolegų.

Ką tai reiškia praktiškai? Tai reiškia, kad mums tenka susidurti su neįmanomais pasirinkimais, pavyzdžiui, kai kuriose stovyklose sustabdyti vaikų ugdymo programas, kad galėtume užtikrinti maisto ir vaistų tiekimą. Tai reiškia, kad pagrindinėse pasienio zonose nebėra gydytojų, vaikų apsaugos specialistų ir kitų, kurie pasitiktų nuo smurto ir konfliktų bėgančius žmones.

Pasekmės yra sunkios. Neįmanoma išvengti tikrovės, kad bus prarasta žmonių gyvybių. Sutrinka pagrindinės paslaugos, tokios kaip sveikatos priežiūra, prieglauda ir maisto dalijimas. Persikėlusios šeimos glaudžiasi laikinose prieglaudose, dažnai esančiose vietovėse, kurios yra labiausiai pažeidžiamos ekstremalių oro sąlygų. Prastėjant žmonių apsaugai skirtoms sistemoms, daugėja pranešimų apie seksualinį smurtą, išnaudojimą ir prievartą.

Jei humanitarinės pagalbos finansavimas ir toliau mažės, rizika akivaizdi. Tikėtina, kad daugiau žmonių gali nuspręsti, kad jie neturi kito pasirinkimo, kaip tik leistis į pavojingas keliones, rizikuojant savo gyvybe, galbūt į Europą, ne todėl, kad to nori, bet todėl, kad nemato kitos išeities.

Lietuva turi unikalią galimybę daryti įtaką

Dabar kaip niekada svarbu stiprinti paramą humanitariniam sektoriui ir visai JT sistemai, kuri yra taisyklėmis grindžiamos pasaulio tvarkos ir pasaulinio stabilumo pagrindas. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuva neužilgo perims pirmininkavimą ES, yra labai svarbi galimybė skatinti pokyčius. Dabar laikas Europai imtis aktyvesnių veiksmų.

Šiuo metu Europos Sąjungą supa krizės, dėl kurių ir toliau vyksta masinis gyventojų perkėlimas: arčiausiai namų yra Ukrainoje, bet taip pat ir keliose Sahelio šalyse bei Artimuosiuose Rytuose. Šiose šalyse taip pat gyvena beveik 50 proc. pasaulio pabėgėlių. Nors pagalba perkeltoms bendruomenėms ir jas priimančioms šalims yra vertybių ir solidarumo reikalas, ji taip pat susijusi ir su mūsų pačių ilgalaikiu stabilumu ir gerove. Mums nereikia rinktis tarp solidarumo ir gerovės. Lietuva jau seniai įrodė, kad solidarumas ir gerovė skatina pažangą šalies viduje, ir tai, manyčiau, taip pat veikia ir pasauliniu mastu.

Tačiau pasaulis, žinoma, yra platesnis nei Europa.

Tikiuosi, kad Lietuva pasinaudos šia galimybe ir sieks, kad Europa ir pasaulis labiau remtų humanitarinį sektorių, šalis, kuriose apsistoja didžioji dauguma pasaulio pabėgėlių, ir apskritai Jungtines Tautas.

Lietuva ir kitos Baltijos ir Šiaurės šalys visada turėjo tvirtas JT rėmimo tradicijas, ir aš tvirtai tikiu, kad mažesnės šalys, pavyzdžiui, Baltijos šalys, yra stipresnės kaip šių sistemų dalis, o ne kaip atskiros veikėjos. Šių sistemų apsauga yra strateginis pasirinkimas, ypač atsižvelgiant į geopolitinę realybę, su kuria šiandien susiduriame. Ne tik kaip užuojautos veiksmas, bet ir kaip investicija į pasaulio stabilumą.