Praėjus ketveriems metams Svitlanos ateitis kaip niekad neaiški

Renata Kuleš
2026 m. kovo 18, Vilnius, Lietuva

Atvykimas į Lietuvą
Svitlana Zaluzhna (43 m.), kilusi iš Odesos, 2022 m. kovą Kyjivą paliko netrukus po to, kai Rusija pradėjo plataus masto invaziją į Ukrainą. Pirmaisiais karo mėnesiais ji su šeima – kaip ir daugelis kitų pabėgėlių – rado saugų prieglobstį Lietuvoje. Nuo to laiko Lietuva užregistravo daugiau kaip 100 000 pabėgėlių iš Ukrainos, o daugiau kaip 50 000 jų ir toliau kuria gyvenimą čia. Vis daugiau žmonių planuoja likti ilgesniam laikui. Karui įžengus į penktuosius metus, viltys greitai grįžti blėsta, o neapibrėžtumas dėl ateities didėja.

Svitlana pasakoja, kad nuo pat pradžių Lietuva ukrainiečius sutiko šiltai ir pagarbiai.
„Atvykome tarsi pas vyresniąją seserį – dėmesingą, globojančią ir giliai tave suprantančią“, – sako ji ir priduria: „Daugelį metų gatvėse plazdėjo Ukrainos vėliavos, o net ir šiandien viešajame transporte dar galima pamatyti žinutes: „Lietuva myli Ukrainą.“ Tai ne tik simboliai – jie formuoja tai, kaip jautiesi čia gyvendamas.“

Atvykusi į Lietuvą, Svitlana susisiekė su Atviros Lietuvos fondu ir pradėjo telkti ukrainiečių aktyvistus, kad šie padėtų tiems, kuriems reikia paramos. Nors paprastai ji yra kupina energijos, ji prisimena vieną savo gyvenimo etapą, kai keturias dienas negalėjo išlipti iš lovos – buvo visiškai išsekusi ir prislėgta. Pasak jos, iš to tamsaus laikotarpio padėjo pakilti šeimos meilė ir palaikymas. Ji taip pat priduria, kad prie jos gijimo prisidėjo ir Lietuvos miškai, paukščiai bei Čiurlionio menas.

Integracija Lietuvoje
Svitlana apibūdina kelią, kurį nueina daugelis ukrainiečių – nuo „sustingusio gyvenimo“ iki vėl aktyvaus ir klestinčio.
„Jaučiu, kad Lietuvoje iš tiesų gyvenu visavertį gyvenimą. Savo laiką skiriu prasmingai veiklai. Mes padėjome tūkstančiams žmonių pagyti ir keisti savo gyvenimus. Tai labai unikali patirtis“, – sako ji.

Svitlana sutiko daug žmonių ir užmezgė tvirtus ryšius. Tačiau ji pripažįsta, kad intensyvus gyvenimo tempas turi ir kitą, sudėtingesnę pusę. „Jei nustoji bėgti, jei netarnauji kitiems šioje karo situacijoje – tarsi prarandi teisę egzistuoti. O pagalbos poreikis niekada nemažėja“, – sako ji. „Tačiau kartu supranti, kad žmonės Ukrainoje aukoja kur kas daugiau.“

Metus dirbusi su pabėgėlių šeimomis, Svitlana įkūrė nevyriausybinę organizaciją „Open Nations“ – pabėgėlių inicijuotą socialinę iniciatyvą, kurios misija yra stiprinti pasitikėjimą, bendrumo jausmą ir psichologinį atsparumą migrantų, perkeltųjų asmenų, pabėgėlių ir priimančiųjų bendruomenėse. Organizacija jau padėjo 3 500 ukrainiečių Lietuvoje ir išplėtė veiklą į kitas šalis – projektai įgyvendinami Ukrainoje ir Norvegijoje. „Open Nations“ taip pat tapo partnere Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūros (UNHCR) koordinuojamame Regioniniame reagavimo į pabėgėlių iš Ukrainos planе 2025–2026 m. Lietuvoje.

Svitlana prisimena, kad kartą Lietuvoje žmogus jos paklausė: „Kiek dar laiko jūs nekalbėsite lietuviškai?“ Ji pripažįsta, kad lietuvių kalba išlieka didžiausias jos integracijos iššūkis, kaip ir daugeliui kitų pabėgėlių iš Ukrainos. Turint tris vaikus, šeimos narį su specialiais poreikiais ir daugybę profesinių įsipareigojimų, rasti laiko mokytis kalbos sudėtinga – tačiau ji yra pasiryžusi tai padaryti.

Šiandien, praėjus ketveriems metams, ji jaučiasi tarsi pakibusi tarp Ukrainos ir Lietuvos. Neturėdama aiškių planų ir dar nepriėmusi sprendimų, ji sako, kad tai – labiausiai neapibrėžtas laikotarpis, kurį patyrė nuo 2022-ųjų.

Integracijos renginys su dialogu, Baltijos-Norvegijos bendradarbiavimo programos dalis, Čiurlionio namai, Vilnius. 2025

@Open Nations

„Visi žmonės yra panašūs“

Svitlana tiki, kad žmogiškuoju lygmeniu žmonės yra labiau panašūs tarpusavyje nei skirtingi, nepaisant tautybės ar kitų iš pirmo žvilgsnio matomų skirtumų. Kalbėdama iš savo, kaip pabėgėlės, patirties, ji sako:
„Niekam nelinkėčiau patirti priverstinės migracijos, tačiau niekada nežinai, ar karas neateis ir į tavo gyvenimą – kaip nutiko man.“

Žmonėms, kurie skeptiškai žiūri į pabėgėlius, ji turi paprastą patarimą:
„Paverskite savo skepticizmą smalsumu. Jei norite suprasti kitą žmogų – tiesiog užduokite jam klausimus.“

Ji priduria, kad žmonėms nėra lengva užmegzti ryšį su pabėgėliais: „Žmonės dažnai renkasi likti atsiriboję, nes taip emociškai lengviau.“

Ji supranta šį jausmą – kažką panašaus patiria kalbėdamasi su žmonėmis Ukrainoje, kurie kasdien susiduria su karo realybe. Todėl ji deda visas pastangas išlaikyti asmeninius ir profesinius ryšius su žmonėmis Ukrainoje ir neatsiriboti.

Nešdama savyje išgyvenusiojo kaltės jausmo naštą ir stovėdama gyvenimo kryžkelėje, ji svarsto: „Mano patirtis čia, Lietuvoje, yra „emigracijos“, o ne „karo“ patirtis. Palaikydama ryšį su žmonėmis Ukrainoje vis labiau jaučiu, kaip su kiekviena diena didėja atotrūkis tarp šių patirčių. Ukraina vis dar yra mano namai, tačiau ir čia, Lietuvoje, jaučiuosi namuose.“

Praėjus ketveriems metams, jos dvigubos tapatybės jausmas tampa vis ryškesnis.