Neįtikėtini berniuko iš Sirijos gyvenimo vingiai: nuo pabėgėlio dalios iki raudonuoju kilimu žengiančios žvaigždės

Zaino Al Rafeaa vaikystė pabėgėlių tarpe Beirute įkvėpė pagrindinio vaidmens veikėją Kanų festivalio prizą gavusiame filme „Kafarnaumas“ (Capernaum) – berniukas tapo Kanų žvaigžde ir ne tik.

Trylikametis iš Sirijos Zainas al Rafeaa pozuoja nuotraukai Beirute, Libane. © UNHCR/Dalal Mawad (prodiuseris), Houssam Hariri (kamera ir montažas)

Lipantis į sceną sausakimšoje Kanų filmų festivalio salėje, droviai besišypsantis televizijos kamerai, trylikametis pabėgėlis iš Sirijos Zainas Al Rafeaa sutiktas griausmingomis susirinkusių kino žvaigždžių, režisierių ir kitų kino pramonės atstovų ovacijmis.

„Jaučiausi kaip paralyžiuotas, visiškai paralyžiuotas, – pasakoja Zainas, prisimindamas neįtikėtiną vieną gegužės vakarą, kai filmas „Kafarnaumas“, kuriame jis vaidina pagrindinį veikėją, laimėjo prestižinį Kanų kino festivalio žiuri specialųjį prizą. – Dar niekas niekada man neplojo atsistojęs. Tai buvo nuostabiausia“.

Visa tai – milžiniškas šuolis, palyginti su pabėgėlio iš Sirijos kasdieniu gyvenimu Libano sostinėje Beirute. Ten, gatvėje, vieną dieną charizmatiškas ir sąmojingas paauglys ir buvo pastebėtas – tuomet libanietė režisierė Nadine Labaki ir davė jam aktoriaus vaidmenį.

Zainui tebuvo septyneri, kai jo šeima 2012 m. pasitraukė iš Daros pietinėje Sirijoje, ieškodama saugaus prieglobsčio Libane. Jis buvo ką tik baigęs pirmą klasę, kai gimtajame mieste pasidarė nebesaugu. „Mūsų gyvybei grėsė pavojus. Jo motina ir aš turėjome paaukoti tuos metus – pagalvojom, kad tai viso labo tik vieni mokyklos metai – kad tik jis būtų saugus,“ – pasakoja Zaino tėvas Ali Mohammedas Al Rafeaa.

Pagrindinis filmo veikėjas (jo vardas irgi Zainas) – dokumentų neturintis berniukas, gyvenantis viename vargingiausių Beiruto rajonų ir, užuot ėjęs į mokyklą, turintis dirbti, kad padėtų išsilaikyti šeimai. Neturėdamas jokio aktoriaus išsilavinimo ir vaidindamas šį vaidmenį, Zainas kliovėsi savo paties patirtimi, ką jis išgyveno kaip mokyklos nelankantis pabėgėlis sunkiomis sąlygomis.

„Buvo sunku, – taip jaunuolis prisimena savo vaikystę tremtyje, kur pastaruosius šešerius metus miegojo ant pradilusių čiužinių drauge su tėvais ir kitais trimis vaikais ant grindų mažyčiame ir skervėjų traukiamame bute. – Norėjau eiti į mokyklą. Prisimenu pirmą dieną, kai čia atvykom, nusileidau žemyn pažaisti. Susimušiau su vienu vaiku.“

„Kai tik pamačiau Zainą, iškart supratau, kad jis yra mano pagrindinis veikėjas, – dalijasi prisiminimais N. Labaki. – Jo akyse yra kažkokio gilaus liūdesio. Jis taip pat žino, apie ką mes pasakojame [filme], ir tai atsispindi jo akyse.“

RF2186286_2018_08_18_UNHCR_LEB_Zein__X7A0388-1440x812

Zainas (antras iš dešinės) žaidžia su broliu Husainu ir seserimis Iman (kairėje) ir Riman (dešinėje) ant namo, kuriame yra jų butas, stogo Beirute. © UNHCR/Sam Tarling

RF2186278_2018_08_18_UNHCR_LEB_Zein__MG_5974-1440x812

Zainas al Rafeaa ilsisi namuose, kur gyveno su šeima, Beirute, Libane. © UNHCR/Sam Tarling

RF2186272_2018_08_18_UNHCR_LEB_Zein__MG_6121-1440x812

Zaino tėtis Ali ir sesuo Riman juokiasi kalbėdami su pusbroliu, jau gyvenančiu Norvegijos mieste Hamerfeste. © UNHCR/Sam Tarling

RF2186253_2018_08_18_UNHCR_LEB_Zein__X7A0352-1440x812

Zainas (dešinėje) sėdi prie savo mamos Nour, kol šeima kraunasi daiktus kelionei į Norvegiją. © UNHCR/Sam Tarling

RF2186252_2018_08_18_UNHCR_LEB_Zein__MG_6193-1440x812

Zainas žaidžia pulą Beirute, Libane. © UNHCR/Sam Tarling

 

Režisierė iš Libano žinojo, kad rizikuoja pasirinkdama vaidmenims vien tik neprofesionalius aktorius, bet sako, kad būtent dėl to filmas tapo toks gilus. „Mano filme nėra aktorių. Visi aktoriai vaidina patys save, savo gyvenimą. Visi jie vienaip ar kitaip vaizduoja tai, ką yra išgyvenę, ištvėrę ir kur buvo atsidūrę“.

Pasak N. Labaki, per filmavimą Zainas ne kartą improvizuodavo ir pridėdavo savo žodžių prie scenarijaus. „Zainas vos gali parašyti savo vardą, bet, kad ir būdamas toks smulkutis, sugebėjo labai sunkiai dirbti per visus šešis mėnesius trukusį filmavimą. Jis netgi pridėdavo savo paties frazių, žodžių ir judesių – visa, kas natūraliai plaukė iš jo, ir scenos tapdavo dar gyvesnės“, – aiškina režisierė.

Pirmą kartą parodytas Beirute rugsėjo mėnesį, „Kafarnaumas“ pasakoja apie socialines problemas, su kuriomis susiduria tiek libaniečiai, tiek pabėgėliai: vaikų darbą, ankstyvas santuokas, pilietybės neturėjimą ir skurdą. Šiuo metu Libane gyvena apie 976 000 registruotų pabėgėlių iš Sirijos (daugiau nei pusė jų yra moterys ir vaikai), todėl Libanas pirmauja pasaulyje pagal vienam gyventojui tenkantį priimamų pabėgėlių skaičių.

Zainas vis dar jaučia žvaigždės vertos vaidybos aidą – „Kafarnaumas“ atrinktas kaip 2019 m. Kino akademijai Libano teikiamas kandidatas į geriausius filmus užsienio kalba ir sausio 22 d. nominuotas Oskaro apdovanojimui.

Pasirodžius filmui, visai Zaino šeimai taip pat atsivėrė naujos galimybės – padedant Jungtinių Tautų pabėgėlių reikalų agentūrai, UNHCR, jiems leista persikelti į Norvegiją.

Jiems nebuvo lengva palikti Libano, nors ten patirta daug sunkumų. Karštą vasaros naktį, prieš pat išvykstant, vargingo Beiruto rajono butelyje, kurį Rafeaa šeima vadino namais daugiau kaip šešerius metus, susirinko šeima, draugai ir kaimynai, atėję atsisveikinti.

Zaino jaunesnioji sesuo Iman kartojo novergiškus žodžius, išmoktus norvegų kultūros įvado kursuose, kuriuos lankė Beirute drauge su broliais, seserimis ir tėvais prieš išvykdami. Bet Zainą užplūdę įvairūs jausmai. „Ir džiaugiuosi, ir liūdžiu. Pasiilgsiu pasiliekančių pusbrolių, bet ten galėsiu eiti į mokyklą ir išmokti skaityti ir rašyti.“

Zainas ir jo šeima dabar kuriasi naujoje vietoje Norvegijoje. Zainas jau gali miegoti savo lovoje ir pradėjo eiti į mokyklą kaip ir visi kiti jo amžiaus vaikai. „Pro langą matome jūrą. Man patinka sėdėti prie jūros, bet negaliu maudytis, nes vanduo ledinis!“, – sako jis.

Zaino šeima – viena iš mažiau kaip vieno procento pabėgėlių šeimų pasaulyje, gavusių galimybę pradėti naują gyvenimą trečiojoje šalyje. Vieną dieną, pasak Zaino, jis galbūt nuspręs tęsti profesionalaus aktoriaus karjerą. O dabar jis laimingas, kad galiausiai išsipildė jo svajonė lankyti mokyklą.