Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja įgaliojo UNHCR identifikuoti ir apsaugoti asmenis be pilietybės, mažinti asmenų be pilietybės skaičių ir užkirsti kelią jų atsiradimui.

Bepilietybė yra dirbtinė problema, kurios atsiradimą lemia įvairūs veiksniai, pavyzdžiui, pilietybės įstatymų spragos arba diskriminacija (dėl lyties, rasės ar religijos). Šalyse, kuriose pilietybė įgyjama tik kilus iš kito tos pačios pilietybės asmens, bepilietybė perduodama iš kartos į kartą. Dėl gimimo registracijos neturėjimo žmonėms gali kilti pavojus tapti bepiliečiais asmenimis. Be to, bepilietybė gali atsirasti perkėlimo, sienų pasikeitimo ir naujų valstybių atsiradimo atvejais, pavyzdžiui, kai mažumų grupės susiduria su sunkumais įrodinėdamos savo ryšį su savo šalimi.

Daugiau apie bepilietybę sužinokite čia.

Bepilietybė Šiaurės ir Baltijos šalyse

Danija, Suomija, Islandija, Latvija, Lietuva, Norvegija, Suomija ir Švedija yra 1954 m. Konvencijos dėl asmenų be pilietybės statuso ir 1961 m. Konvencijos dėl asmenų be pilietybės skaičiaus mažinimo šalys.

Apskritai duomenų rinkimas apie bepilietybę išlieka iššūkiu, nes asmenys be pilietybės dažnai gyvena visuomenės paribyje, jie nėra apibrėžiami kaip piliečiai. Be to, ne visos šalys turi apibrėžimus ar procesus, skirtus asmenims be pilietybės nustatyti. Vis dėlto, remiantis turimais duomenimis, UNHCR apskaičiavo, kad Šiaurės ir Baltijos šalyse gyveno daugiau kaip 292 000 asmenų be pilietybės (2022 m. pabaigos duomenys, įtraukiant nepiliečius Latvijoje ir asmenis su nenustatyta pilietybe Estijoje).

Pastaraisiais metais UNHCR atstovybė Šiaurės ir Baltijos šalims, siekdama didinti informuotumą apie bepilietybės problemą ir geriau suprasti pilietybės neturinčių asmenų padėtį, visose Šiaurės ir dviejose Baltijos šalyse sudarė bepilietybės žemėlapius. Be to, buvo siekiama prisidėti prie nuolatinio dialogo su valdžios institucijomis ir sprendimų priėmėjais, kad būtų stiprinama pilietybės neturinčių asmenų apsauga ir tęsiamas dialogas siekiant mažinti ir riboti bepilietybės skaičių šiose šalyse.

• Bepilietybės žemėlapio sudarymas Danijoje (2020 m.)
• Bepilietybės žemėlapio sudarymas Švedijoje (2016 m.)
• Bepilietybės žemėlapio sudarymas Estijoje (2016 m.)
• Bepilietybės žemėlapio sudarymas Lietuvoje (2016 m.)
• Bepilietybės žemėlapio sudarymas Norvegijoje (2015 m.)
• Bepilietybės žemėlapio sudarymas Suomijoje (2014 m.)
• Bepilietybės žemėlapio sudarymas Islandijoje (2014 m.)

 

Iššūkiai ir pažanga regione

Pastaraisiais metais Šiaurės ir Baltijos šalyse padaryta didelė pažanga sprendžiant bepilietybės problemą. Buvusiems asmenims be pilietybės keliose šalyse suteikta pilietybė, taip pat imtasi priemonių asmenų be pilietybės tapatybės nustatymui pagerinti.

Vis dėlto spragos ir iššūkiai niekur nedingo. UNHCR siekia, kad kelios šalys sukurtų bepilietybės nustatymo procedūras ir nustatytų apsaugos priemones vaikams, gimusiems be pilietybės šių šalių teritorijoje.

2019 m. aukšto lygio bepilietybės renginyje, kuris buvo skirtas dešimties metų trukmės kampanijos #IBelong pusiaukelei pažymėti, valstybės, pilietinė visuomenė ir organizacijos įsipareigojo išpildyti iš viso 360 konkrečių ir įgyvendinamų pažadų, siekiant panaikinti bepilietybę. Šiaurės ir Baltijos šalys taip pat prisiėmė įsipareigojimų, tarp jų – apsaugos priemonių, skirtų užkirsti kelią vaikų pilietybės neturėjimui, sukūrimą ir bepilietybės nustatymo procedūrų įgyvendinimą (Lietuva). Danija ir Švedija įsipareigojo toliau dėti pastangas užkirsti kelią bepilietybės atsiradimui arba atšaukti galiojančias išlygas konvencijoms dėl bepilietybės (Švedija).

Vaikų bepilietybės sustabdymas

Pilietybės neturintys vaikai yra ypač pažeidžiami. Jie ne tik gali turėti ribotas galimybes gauti išsilavinimą ir sveikatos priežiūrą, bet ir neturėdami oficialių dokumentų labiau rizikuoja tapti prievartos ir prekybos žmonėmis aukomis.

Ši problema ypač aktuali trims toliau nurodytoms vaikų grupėms.

• Vaikai, gimę Europoje be pilietybės, pavyzdžiui, dėl to, kad jų tėvai neturi pilietybės arba dėl to, kad jie negali paveldėti tėvų pilietybės dėl pilietybės įstatymų spragų ar diskriminacijos.
• Gimimo metu neužregistruoti vaikai, pavyzdžiui, pažeidžiamų mažumų, pvz., romų, vaikai.
• Vaikai, kurie į Europą atvyksta kaip pabėgėliai ar prieglobsčio prašytojai ir neturi pilietybės savo gimtojoje šalyje.

UNHCR ir UNICEF pateikė rekomendacijų, kaip spręsti vaikų bepilietybės problemą Europoje:

• užtikrinti, kad kiekvienas pilietybės neturintis pabėgėlių ar migrantų vaikas būtų tinkamai identifikuotas ir apsaugotas atvykus į Europą;
• supaprastinti procedūras, kad pilietybės neturintys vaikai galėtų kuo greičiau įgyti pilietybę;
• priimti arba iš dalies pakeisti teisės aktus, į kuriuos būtų įtrauktos apsaugos priemonės, suteikiančios pilietybę visiems šalyje gimusiems vaikams, kurie įprastu atveju pilietybės neįgytų.